Alfred Seidel

Alfredas Herbertas Georgas Seidelis gimė 1913 m. lapkričio 1 d. Breslau mieste. Pirmajame pasauliniame kare tragiškai netekęs tėvo Otto, kartu su motina Marija ir seserimi Helene persikėlė į Aukštutinės Silezijos Šarlio arba Deutsch-Piekar namus. Alfredas Seidelis vaikystę praleido ten, netoli anglių telkinių, esančių netoli tuometinės sienos su Rusijos imperija.

Jį augino dvi tetos ir motinos profesija. Aplinkai buvo būdingos smulkiaburžuazinės vertybės ir giliai įsišaknijusi katalikybė. 1920 m. Seidelis pradėjo lankyti Deutsch-Piekar pradinę mokyklą, o 1924 m. buvo perkeltas į Beuteno realinę gimnaziją. Ten atidus piešimo mokytojas pastebėjo jo talentą ir jį skatino. Seidelis nuo mažens jautė trauką meninei kūrybai.

Prieš pat baigdamas vidurinę mokyklą 1933 m., jis paliko realinę gimnaziją ir 1933 m. lapkričio 2 d. pradėjo mokytis teatro dailininko specialybės. Vėliau jis įsidarbino teatro dailininku Aukštutinės Silezijos žemės teatre Beutene, o vėliau – pirmuoju teatro dailininku ir studijos vadovu Zalcburgo „Stadttheater“.

Per Antrąjį pasaulinį karą Seidelis buvo pašauktas į kariuomenę ir du kartus sužeistas. Nepaisant to, kad neteko dešiniosios akies, jo menininko pašaukimas buvo nepajudinamas. Jis sukūrė daugybę atspaudų, piešinių, įvairiomis technikomis tapytų paveikslų, taip pat vitražų ir skulptūrų. Jo visą gyvenimą trukusį domėjimąsi literatūra atspindėjo jo iliustracijos ir literatūriniai kūriniai.

1945 m. išlaisvintas iš amerikiečių nelaisvės, Seidelis naujus namus pirmiausia rado Sillenbuche, o nuo 1954 m. – Šorndorfe. Daugelį metų jis buvo Eslingeno dailininkų gildijos narys. Alfredas Seidelis mirė Šorndorfe 2001 m. lapkričio 20 d., palikęs žmoną Elisabeth ir tris vaikus Susanne, Matthias ir Christoph. 2017 m. paveldėtojai didžiąją dalį jo darbų paliko Šorndorfo miestui.

Alfredas Seidelis iliustravo daug pasakų, ypač karjeros pradžioje, o pokario metai jam suteikė idealią darbo sritį – naujus klasikinių pasakų leidimus. Tarp jo iliustracijų pavyzdžių yra Anderseno, brolių Grimų, Agnes Sapper ir Tamaros Ramsay kūrinių. Vėliau jis taip pat atsidėjo romanų iliustravimui, įskaitant Egono H. Raketės kūrinius.

Be to, savarankiškai ir be konkrečių užsakymų kūrė grafikos darbus literatūrinėmis temomis, kuriuos sudėjo į vadinamuosius „grafikos ciklus“. Juose nagrinėjami Dostojevskio, Tolstojaus, Moljero, Viljamo Šekspyro ir Frydricho Diurenmato kūriniai, taip pat grafika žurnalams ir kalendoriams.

Per visą kūrybinį laikotarpį jis sukūrė daugybę darbų įvairiomis technikomis, pavyzdžiui, aliejiniais dažais, linoraižiniais ir akvarele. Mėgstamiausios temos buvo religiniai ar mitologiniai motyvai, taip pat portretai iš jo profesinės ir asmeninės aplinkos. Peizažai būdavo išimtis.

Nuo 1957 m. Seidelis vis dažniau kūrė viešąsias erdves, ypač meniškus katalikų bažnyčių interjerus. Roterburgo-Štutgarto vyskupijai jis sukūrė sienų mozaikų, altorių, tabernakulių, klauzūrų ir daugybę vitražų.

Nepriklausomai nuo užsakymų Alfredas Seidelis taip pat parašė nemažai dramų ir apsakymų įvairiomis temomis, pavyzdžiui, „Kristupas Kolumbas“, „Konradinas, paskutinysis Hohenstaufenas“, „Schwund des Religiösen“, „Erbschaftsbetrug“ ir „Wege der Selbsterkenntnis“. Jo pasakojimuose ypač daug dėmesio skiriama vaikystei ir jaunystei Aukštutinėje Silezijoje, taip pat šeimos išgyvenimams ir susitikimams.

1981 m. Alfredas Georgas Seidelis už savo kūrybą buvo apdovanotas Vokietijos Federacinės Respublikos ordinu „Už nuopelnus“.