Curt WITTENBECHER
Curtas Wittenbecheris, gimęs 1901 m. rugpjūčio 1 d. Magdeburge ir miręs 1978 m. sausio 2 d. Brėmene, buvo svarbus vokiečių tapytojas, piešėjas ir grafikas.
1921 m. baigęs Magdeburgo vidurinę mokyklą, Wittenbecheris pradėjo studijuoti privačioje Miuncheno dailės mokykloje pas Moritzą Heymanną ir Walterį Thorą. Vėliau studijas tęsė Berlyno-Šarlotenburgo meno mokykloje pas Haroldą Bengeną ir baigė Magdeburge pas Ernstą Hoffmanną ir Richardą Winckelį ten esančioje Kunstgewerbe- und Handwerkerschule. 1925 m. jis tapo Magdeburgo Švento Luko dailininkų draugijos nariu, iš kurios netrukus išstojo. Magdeburge įgijo gerą reputaciją kaip laisvai samdomas tapytojas ir grafikas. 1934 m. tapo Bordės dailininkų draugijos nariu ir iki pat jos likvidavimo 1939 m. ėjo pirmininko pavaduotojo pareigas. Vėliau užėmė vadovaujančias pareigas Magdeburgo dailininkų draugijoje (Künstlerkameradschaft Magdeburg „Gleichgeschaltete“) ir karo metais buvo atsakingas už kasmetinių dailės parodų organizavimą Magdeburge. 1942 m. už savo meninius pasiekimus jis buvo apdovanotas Magdeburgo miesto meno premija.
Po tarnybos kariuomenėje ir karo ligoninėse Olandijoje 1944 m. Wittenbecheris persikėlė gyventi į Hindelangą Allgäu mieste. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, 1945 m. sausio 16 d. per Magdeburgo oro antskrydį, jis visiškai neteko savo buto ir visų meno kūrinių. 1949 m. persikėlė į Worpsvedę, o vėliau, 1955 m., į Brėmeną, kur iki pat mirties dirbo laisvai samdomu dailininku.
Daugybės kelionių, kurių metu lankėsi Nyderlanduose, Anglijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Islandijoje ir visų pirma Graikijoje, metu Wittenbecheris visada rasdavo įkvėpimo savo tapybai.
Wittenbecheris buvo vedęs Hildegardą Wittenbecher, gimusią Marquardt. Būdama jo našlė, ji didelę dalį jo meninio palikimo – akvarelių ir aliejinių paveikslų – užrašė Brėmeno namų fondui.
Wittenbecherio kūrybos raidai būdingas originalus ekspresionizmo etapas, per natūralistinę peizažinę tapybą pereita prie stiprios abstrakcijos, kuri galiausiai lėmė jo paties nepakartojamą stilių. Jo kūryba visada prasidėdavo nuo piešinių, kurie dažnai virsdavo akvarele ar aliejiniais paveikslais.
Wittenbecheris taip pat intensyviai gilinosi į teoriją ir jaunystėje lankė kursus Magdeburgo suaugusiųjų mokymo centre. Vėliau jis taip pat skaitė meno istorijos paskaitas Brėmene.
Būdamas muzikos mylėtojas, Wittenbecheris mėgo tapyti koncertines situacijas ir vadovavosi pagrindiniu principu: „Girdėti tai, ką matau – matyti tai, ką girdžiu“.
Laikui bėgant Wittenbecheris vis labiau atsidavė akvarelei kaip originaliausiai meninės išraiškos formai.
Brėmeno Kunsthalės vyriausiasis kuratorius Gerhardas Gerkensas (Gerhard Gerkens) savo pagiriamajame žodyje pagerbė jo kūrybą.
Į jo aliejinės tapybos darbų rinktinę įtraukti tokie kūriniai kaip „Sužeistas žmogus“ (1942 m.), apdovanotas KHM Magdeburge, „Worpsweder Elegie“ (aliejus, 1954 m. eksponuotas Hanoverio Kunstverein) ir „Koncertas, finalas“ (aliejus, 1970/71 m.). Jo peizažų paveiksluose, daugiausia akvarelėse, yra Šiaurės jūros, Baltijos jūros, Odenvaldo, Bodeno ežero, Kornvalio (Anglija), Graikijos, Nyderlandų ir Italijos motyvų.
Tarp Wittenbecherio nutapytų asmenybių yra Vilhelmas Kaisenas (Brėmeno meras), Marija Vigman (šokėja), Haraldas Kreutzbergas (šokėjas), Ernstas Friedlaenderis (publicistas), Heincas Froweinas (Vupertalio meras) ir Hannsas Lilje (protestantų vyskupas).
Wittenbecheris taip pat sukūrė portfelius, tokius kaip „Brėmenas – Curto Wittenbecherio žvilgsnis“ (8 piešiniai plunksna ir tušu, 1960 m.) ir „Brėmenas – 8 originalios litografijos“ (1961 m.), taip pat freskas tokiuose miestuose kaip Brėmenas, Bochumas, Magdeburgas, Barby ir Elmshornas.
Jo kūrinių yra valstybinėse kolekcijose ir institucijose, tokiose kaip Gėtės institutas Atėnuose, Brėmeno miesto ir meno rūmai, Chemnico savivaldybės meno kolekcija, Žemutinės Saksonijos valstybinė galerija ir Hanoverio miestas, Hamburgo miestas, Magdeburgo KHM, Miunsterio valstybinis muziejus, Märkisches Museum Witten/Ruhr ir von der Heydt muziejus Vupertalyje.
Tarp jo parodų – kolektyvinės parodos Kunsthandlung Heinrichshofen/Magdeburge (1932 m.), Kaiser-Friedrich-Museum Magdeburge (1934 m.), Landesmuseum Münster (1948/1949 m.), Bremer Kunsthalle (1959 m.), Goethe-Institut Atėnuose (1958 m.) ir Kunsthalle Bremerhaven (1969 m.).