Emil Hünten

Johannas Emilis Hüntenas, gimęs 1827 m. sausio 19 d. Paryžiuje ir miręs 1902 m. vasario 1 d. Diuseldorfe, buvo iškilus Diuseldorfo mokyklos atstovas ir dar būdamas gyvas sulaukė pripažinimo dėl plačios meninės kūrybos. Jis buvo ypač žinomas ir vertinamas už istorinius Frydricho Didžiojo gyvenimo atvaizdus ir už įvykių bei istorinę tapybą, kuri jo gyvenimo laikotarpiu pasiekė aukščiausią lygį. Kartu su Hüntenu tarp svarbiausių šio laikotarpio dailininkų buvo Adolfas Menzelis, Vilhelmas Kamphauzenas ir Georgas Bleibtreu.
Natūralistinis judėjimas buvo būdingas daugeliui Europos šalių, tačiau tik Prancūzijoje jis peraugo į realizmo judėjimą. Būdamas Paryžiaus fortepijono kompozitoriaus François Hünten sūnus, Johannas Emilis pradėjo meninį mokymą Paryžiaus dailės mokykloje (Ecole des Beaux Arts) pas Hippolyte’ą Flandriną ir Horace’ą Vernet. Vėliau studijas tęsė Antverpene, kur jam įtaką darė tokie dailininkai kaip Gustavas Vapersas (Gustave Wappers), Juozapas Laurencijus Dykmansas (Josephus Laurentius Dyckmans), Nikaisė de Keyser (Nicaise de Keyser) ir Hendrikas Leisas (Hendrik Leys).
Tarnaudamas Prūsijos artilerijoje Hüntenas baigė pirmuosius jojimo studijas Koblenco mieste, o 1854 m. apsigyveno Diuseldorfe. Čia jis tapo Wilhelmo Camphauseno mokiniu ir įstojo į dailininkų draugiją „Malkasten“. Čia jis gilinosi į žirgų studijas ir sukūrė svarbių darbų, tokių kaip „Frydricho II laikų kirasyrai, žengiantys per tiltą“. Vėliau, 1860 m. nutapęs paveikslą „Krefeldo mūšis“, jis atsigręžė į šiuolaikinius motyvus.
Per 1864 m. kampaniją Šlėzvige-Holšteine Hüntenas iš pradžių lydėjo austrų brigadą. Jis buvo vienas iš nedaugelio dailininkų, tarp jų ir Camphausen, Bleibtreu ir Louis Braun, kurie buvo arti kovojančių karių. Vėliau, 1870/71 m. Prancūzijos ir Prūsijos karo metu, jis kelis kartus lankėsi kariuomenės stovyklose ir mūšių laukuose, todėl jo kūriniai įgavo nepaprasto tikroviškumo.
Hüntenas nenuilstamai dirbo iki pat mirties. 1878 m. jis tapo Berlyno akademijos nariu, o 1879 m. jam buvo suteiktas profesoriaus vardas. Tarp jo mokinių buvo tokie žinomi tapytojai kaip Ernestas Kroftas, Liudvikas Fėjus ir Moricas Blanckartas. Jo kūrinius vertino ir vieši užsakovai, ir turtingi piliečiai.
Hünteno paveikslai, kurie dažnai pasižymi dokumentalumu, buvo priešprieša to meto romantinei tapybai ir buvo vertinami už tikrovišką vaizdavimą. Ypač verti dėmesio jo mūšių paveikslai, kuriuose jis meistriškai perteikė žirgų judesius. Jo darbai taip pat įkvėpė tokius rašytojus kaip Teodoras Fontanas ir buvo informacijos šaltinis istorikams bei literatams.
Nuo pat jų sukūrimo Hiūntenio darbai buvo plačiai tiražuojami. Šiandien daugelis jo paveikslų siūlomi kaip skaitmeniniai atspaudai ant drobės, o jo meninė reikšmė išlieka, kaip ir tarptautinio muzikos festivalio savaitės „Bergisches Musikfenster 2007“ metu surengtoje meno kūrinių parodoje.