Gottfried Tritten

Gottfriedas Trittenas, užaugęs Berno Oberlande, 1939-1943 m. mokėsi Burgdorfo gimnazijoje. Vėliau 1943-1948 m. mokėsi Bazelio taikomosios dailės mokykloje pas Georgą Schmidtą ir Walterį Bodmerį, kur įgijo piešimo mokytojo diplomą. 1948-1951 m. tęsė studijas Bazelio ir Berno universitetuose, specializavosi meno istorijos, filosofijos ir psichologijos srityse.

1950-1970 m. dirbdamas dėstytoju Tiunės mokytojų kolegijoje, jis pradėjo savo meninį tobulėjimą, kuriam didelę įtaką darė kraštovaizdžio atradimai ir kelionės į užsienį. Ypač svarbios buvo trys kelionės į Maroką 1951-1957 m. ir kelionė į Graikiją 1959 m.

1955 m. jis persikėlė į Oberhofeną prie Tiunerzės (Oberhofen am Thunersee), o 1958 m. išleido savo pirmąjį meno pedagogikos leidinį. Pirmąsias parodas užsienyje pradėjo rengti nuo 1967 m. Paryžiuje, Breste ir Lione, o 1970 m. – Lisabonoje ir įvairiuose JAV miestuose. 1970 m. jis taip pat susipažino su Marku Tobey.

1968 m. jis stažavosi JAV ir Kanadoje, kur susipažino su svarbiais veiksmo tapybos ir poparto menininkais, tokiais kaip Richardas Diebenkornas ir Andy Warholas. 1968-1984 m. dėstė Berno universiteto Centre de Formation du Corps enseignant secondaire.

1974 m. Tūno meno muziejuje buvo surengta jo darbų retrospektyva, o 1977 m. jis persikėlė į Grimisuatą Valė mieste.

1992 ir 1993 m. Helsinkio meno muziejuje surengta dar viena jo darbų retrospektyva. Kitos personalinės parodos buvo surengtos 1987 m. Siono kantono dailės muziejuje (Musée cantonal des Beaux-Arts), 2003 m. Louis Moret fonde (Fondation Louis Moret) Martigny mieste ir 2009 m. Gianadda fonde (Fondation Gianadda) Martigny mieste.

Visą gyvenimą Trittenas rūpinosi šiuolaikinio meno propagavimu ir 1957 m. įkūrė klubą „Club 57“, o 1985 m. – „Biz’Art“. Jo pasiekimai buvo įvertinti įvairiomis stipendijomis ir kultūros premijomis, įskaitant 1953 m. Šveicarijos federalinę taikomosios dailės stipendiją ir 1986 m. Tūno kultūros premiją. 1985 m. jam taip pat suteiktas Berno universiteto garbės daktaro vardas.

Gottfriedas Trittenas laikomas vienu iš labiausiai gerbiamų šveicarų meno tarpininkavimo ir edukacijos pradininkų, savo gyvenime išgyvenusių du svarbius etapus: pedagogikos ir tapybos. Ankstyvojoje jo kūryboje dominavo žmogaus santykio su kraštovaizdžiu tema. Pradėjo nuo figūrinių paveikslų su ryškiais judesio elementais, pavyzdžiui, peizažų, gyvūnų ir figūrų. 1954-1957 m. trumpam pasuko geometrinės abstrakcijos keliu. Nuo 1958 iki 1967 m., paveiktas abstraktaus ekspresionizmo, palaipsniui perėjo prie gestiškos, lyrinės abstrakcijos, pasižyminčios didele kūrybine laisve, pavyzdžiui, 1965 m. kūrinyje „Egina“.

Trittenas tyrinėjo linijų ir spalvų erdvinį poveikį, iš pradžių tapydamas nespalvotus, o vėliau monochrominius paveikslus. Nuo 1969 m. į savo paveikslus ir reljefus jis pradėjo integruoti keičiamus elementus, kurie atvėrė naujus žvilgsnius į daiktus. Nuo 1973 iki 1978 m. jis kūrė paveikslų ciklus, tokius kaip „Veneros gimimas“, o nuo 1977 iki 1986 m. – „Kalnas – žmogus – paveikslas“. Nuo 7-ojo dešimtmečio laisvą ritminį dizainą jis supriešino su geometriniais elementais ir taip pasiekė tapybinių priemonių – tapybos, koliažo, dekolažo, piešinio ir ypač rašto – sintezę, kaip cikle „Mėlynasis kalnas. Pagarba Hölderlinui“ 1978-1982 m.

Vėlesniais metais Trittenas ėmėsi ir kitų technikų, pavyzdžiui, veidrodinių reljefų, instaliacijų ir vitražų. Dešimtajame dešimtmetyje jis intensyviai tyrinėjo ženklų ir atskirų spalvų prigimtį darbų serijose. Savo gilią pasaulėžiūrą, kuriai įtakos turėjo daoizmo filosofija, jis išreiškė tokiuose darbuose kaip „Ramybė ir judėjimas. Hommage to Tao“ 1991-1992 m. ir ‚Hommage au Bleu‘ 1994 m.