Jacopo Amigoni

Jacopo Amigoni (1682-1752) – Venecijos rokoko tapytojas, taip pat žinomas įvairiais vardais, pavyzdžiui, Giacomo Amiconi, Jakob Amigoni ir Santiago Amiconi. 1682 m. gimė Neapolyje, o mirė 1752 m. rugpjūčio 21 arba 22 d. Madride. Jo kūryba labai plati – tai vėlyvojo baroko ir rokoko stiliaus paveikslai, freskos, piešiniai ir graviūros.
Jis priskiriamas Venecijos tapybos mokyklai ir kartu su Sebastiano Ricci ir Giovanni Antonio Pellegrini yra vienas iš rokoko pradininkų. Dėl savo veiklos daugelyje Europos šalių Amigoni atliko svarbų vaidmenį plintant šiam naujam meno stiliui.
Ypač pažymėtinas Amigoni kaip portretisto vaidmuo XVIII a. pradžios Italijoje. Visų pirma jo darbai, sukurti Vokietijoje iki 1730 m., ir dalyvavimas kuriant freskas turėjo didelę įtaką pietų Vokietijos rokoko raidai ir paveikė tokius menininkus kaip Johannas Baptistas Zimmermannas, Franzas Josephas Spiegleris ir Franzas Antonas Erleris.
Amigoni stilius ilgainiui evoliucionavo nuo vėlyvojo baroko idiomos, pasižyminčios sodria ir ryškia spalvų palete, iki lengvesnio rokoko stiliaus, kuriam būdingi subtilesni, švelnesni ir apskritai šaltesni tonai. Jo teptuko potėpiai buvo sklandūs, minkšti ir laisvi, jis daugiausia rėmėsi Venecijos tapybos tradicijomis, o Antonio Bellucci įtaka ypač akivaizdi modeliuojant figūras.
Jo aktų figūros buvo idealizuotos klasikine maniera, o kūnai pasižymėjo sklandžiu modeliavimu ir minkštais kontūrais. Perėjimai tarp nuogo kūno dalių, įskaitant rankas ir dekoltė portretuose, dažnai buvo neryškūs ir tarsi susiliejo su aplinka. Tai ypač pasakytina apie moterų figūrų vaizdavimą. Jo freskose po Šleisheimu figūros atrodo ne tokios dramatiškos, o išdėstytos laisva ir atsipalaidavusia poza.
Ilgainiui, ypač po 1739 m. grįžus į Italiją, jo stilius šiek tiek linksta į klasicizmą, figūrų kompozicijos paprastesnės, o spalvų paletė šviesesnė ir šaltesnė. Vis dėlto Amigoni tapyba, palyginti su Tiepolo, išliko švelnesnė ir santūresnė, net jei čia ir ten jį įkvėpė jaunesnis kolega.