Jakob Edwin Bachmann

Jakobas Edwinas Bachmannas gimė 1873 m. rugpjūčio 18 d. Ciuriche kaip gerbiamo advokato ir žinomo baudžiamųjų bylų advokato sūnus. Mokyklinius metus jis praleido Ciuriche, tačiau anksti išryškėjo jo polinkis į kūrybą, kuris galiausiai paskatino jį mokytis litografijos meno. Baigęs mokymus, jis keliavo ir susirado darbą, tinkantį jo meniniams gabumams. Entuziastingai žavėdamasis gamtos stebuklais, jis kiekvieną laisvą minutę praleisdavo garsiose Leipcigo ir Miuncheno meno akademijose. Vėliau savo žinias praturtino viešėdamas Paryžiuje, kur studijavo tapybą ir piešimą Gražiųjų menų mokykloje (École des Beaux-Arts).

Grįžęs į Šveicariją vedė Pauline Leonhard ir sukūrė šeimą. Iš šios santuokos gimė jo vaikai Gertrūda, Edvinas Paulas ir Edvinas Karlas. Tuo pat metu jis perėmė vadovavimą prestižinei dekoratyvinės ir teatrinės tapybos įmonei „Pfister+Meier“ Richtersvilyje, o asmeniniame gyvenime vis daugiau laiko skyrė tapybai. Jis kopijavo žymių meistrų paveikslus, užsakovams iš nuotraukų kūrė mirusiųjų portretus ir galiausiai sukūrė savo stilių, apimantį peizažus, natiurmortus ir religines scenas.

1913 m. jis gavo užsakymą nutapyti sakralinius paveikslus naujai Ričtersvilio bažnyčiai, o tai dar labiau padidino jo meninį pripažinimą. Per Pirmąjį pasaulinį karą jo meninę veiklą nutraukė karinė tarnyba, o bendrovės „Pfister+Meier“ uždarymas dėl tiekimo iš užsienio problemų pablogino jo finansinę padėtį. Dėl pirmosios žmonos Paulinos mirties 1915 m. ir kilusios kūrybinės krizės jis buvo pramintas „pilkuoju Bachmannu“, nes jo paveiksluose dabar buvo mažai šviesos ir jam teko kovoti su vidinėmis abejonėmis.

Praėjus metams po Paulinos netekties, Jakobas Edvinas vedė medicinos seserį Fanny Flütsch, su kuria susilaukė penkių sūnų: Hansą, Walterį, Wernerį, Hermanną ir Rudolfą. Įkvėptas savo antrosios žmonos, po karo Bachmanas pagaliau atsidėjo tapybai ir su šeima persikėlė į Veiseną, kur tyrinėjo gamtą ir kalnų peizažus aplink Valeno ežerą bei įamžino juos drobėse. Susidomėjimas žmonėmis ir gyvūnais paskatino jį intensyviai užsiimti portretų ir figūrų tapyba.

1923 m. įsidarbino Weeseno įmonėje „Alois Eberhard, Theatermalerei“, kur galėjo toliau plėtoti savo meninę kūrybą. Šeima ir tapyba buvo jo gyvenimo tikslas, o jo, kaip portretisto, įgūdžiai buvo vis labiau vertinami. 1929 m. šeima persikėlė į Pfefikoną prie Ciuricho ežero, kur Bachmannas tęsė savo meninę veiklą, o daugelis jo darbų buvo siunčiami į visą pasaulį kaip atvirukai.

Dar vienas smūgis jam teko 1940 m., kai mirė antroji žmona Fanny. Iki 1947 m. jis gyveno ir dirbo vienas, kol persikėlė pas sūnų Wernerį ir jo šeimą į Freienbachą SZ. Prie molberto intensyviai tapė iki 1952 m., o galiausiai mirė 1957 m. sausį, sulaukęs 84 metų. Paskutinio poilsio vietą rado šalia žmonos Fanny Wollerau evangelikų kapinėse.

Jakobas Edvinas Bachmanas paliko įspūdingą meninį palikimą ir buvo pagerbtas pomirtinėse parodose, įskaitant 1985 m. surengtą parodą Pfäffikon/SZ. Jis buvo Edvino Paulio Bachmanno, Edvino Karlo Bachmanno (Edwin Paul Bachmann), Edvino Karlo Bachmanno (Edwin Carl Bachmann) ir Hermanno Bachmanno tėvas, taip pat Ursulos, Vernerio ir Annos Marijos senelis.