Josef DOERR

Josefas Doerras, gimęs 1914 m. gegužės 2 d. Špėjeryje ir miręs 1999 m. lapkričio 14 d. tame pačiame mieste, buvo svarbus vokiečių dailininkas ir vargonininkas. Jo gyvenimą lėmė dviejų pasaulinių karų suirutė ir aistra menui bei muzikai.

Mokęsis humanistinėje gimnazijoje ir baigęs mokytojų rengimo koledžą, 1939 m. Doerras buvo pašauktas į vermachtą. Per karą jis kariavo įvairiuose frontuose ir tik 1945 m. grįžo namo. Po karo pradėjo mokytojo karjerą, kuri jį nuvedė į įvairias Pfalco vietoves, kol galiausiai 1962 m. apsigyveno Špėjeryje. Čia mokytojavo pradinėse ir vidurinėse mokyklose, kol 1977 m. išėjo į pensiją. Lygiagrečiai su pedagogine veikla jis ugdė vargonininko talentą, kurį nuo 1962 m. iki pat mirties 1999 m. puoselėjo Špeyerio kunigų seminarijoje ir Špeyerio katedroje.

Meninė Doerro veikla prasidėjo vėlai, 1948 m., kai jis ėmėsi tapybos. Jo darbai atspindi asmeninius spalvų ir formų tyrinėjimus, kurie jį domino iki pat mirties. Ypač vėlesniems jo darbams būdingos organiškos, dinamiškos formalios struktūros, kuriose meistriškai susilieja abstrakcijos ir figūratyvumo kontrastas, kaip taikliai apibūdino Manfredas Zachas.

Nepaisant iššūkių, kuriuos atnešė gyvenimas pasaulinių karų šešėlyje, Doerras meniniu požiūriu visada liko ištikimas sau. Jis užtikrintai siekė savo nepakartojamo stiliaus ir dirbo tik prie molberto. Jis pirmenybę teikė mišriai technikai, tapybai aliejiniais dažais ir akrilu, kuria kūrė formas, suteikiančias spalvoms struktūrą, bet nedominuojančias jose. Jo darbai vis labiau krypo į abstrakciją, o figūros retai būdavo tapybos objektas. Įkvėptas Vincento van Gogo meno, jis gamtos mikrokosmoso ir makrokosmoso grožį perkėlė į tekančias, dinamiškas formas, intensyviai ir savitai naudodamas spalvas.

Šiandien Doerro kūrinių yra tokiose garsiose kolekcijose kaip Špeyerio miesto ir Mittelrhein-Museum Koblenco mieste ir jie liudija jo nepaprastą meninį talentą bei gilų ryšį su gimtuoju miestu ir gamta.