Josef Selleny

Josephas Selleny, dar žinomas kaip Seleny arba Sellény, gimė 1824 m. vasario 2 d. Untermeidlinge, šiandien priklausančiame Vienai, ir mirė 1875 m. gegužės 22 d. Inzersdorfe netoli Vienos. Jis buvo austrų peizažistas, akvarelistas, piešėjas ir litografas.

Selleny gimė Untermeidlingo 34, dabar žinomame kaip Schönbrunner Straße 34, nors jo gimimo vieta dažnai neteisingai nurodoma Mödlingas. Jis studijavo Vienos akademijoje pas Thomasą Enderį ir Franzą Steinfeldą. Vėliau kartu su kolega tapytoju Eduardu Enderiu jis leidosi į pažintinę kelionę per Tirolio ir Lombardijos žemes į Veneciją. Gavęs Vienos akademijos stipendiją, 1854/55 m. Selleny galėjo vykti į dar vieną studijų kelionę į Romą ir Neapolį.

Per savo karjerą Selleny turėjo galimybę susitikti su imperatoriaus broliu arkivyskupu Ferdinandu Maksimilianu, kuris vertino ir rėmė jo kūrybą. Šis ryšys leido jam dalyvauti Novaros ekspedicijoje – mokslinėje kelionėje aplink pasaulį, kurios pagrindinis iniciatorius buvo erchercogas. Vadovaujant komodorui Bernhardui von Wüllerstorfui-Urbairui, Selleny dalyvavo šioje ekspedicijoje, kuri truko nuo 1857 m. balandžio 30 d. iki 1859 m. rugpjūčio 26 d. ir prasidėjo bei baigėsi Trieste.

Selleny darbas labai prisidėjo prie Novaros ekspedicijos sėkmės. Jis sukūrė apie 2000 akvarelių, eskizų, studijų ir brėžinių, kuriuose užfiksuoti atskirų stočių ir šalių, kurias aplankė fregata „SMS Novara“, įspūdžiai. Įspūdingi ir ryškūs jo paveikslai tapo daugybės litografijų, iliustruojančių reportažus apie šią kelionę, šablonais ir buvo publikuojami laikraščiuose bei žurnaluose.

Selleny autentiškos nuotraukos tapo prieinamos plačiajai auditorijai, nes buvo išleistos itin sėkmingos publikacijos apie „Novaros“ kelionę. Visų pirma dauguma iš 224 iliustracijų Karlo von Scherzerio knygoje buvo sukurtos pagal Selleny piešinius. Knyga buvo išleista 30 000 egzempliorių tiražu ir buvo vienas sėkmingiausių tokio pobūdžio kūrinių XIX a. visame vokiškai kalbančiame pasaulyje.

Po Novaros ekspedicijos Selleny lydėjo erchercogą Ferdinandą Maksimilianą kelionėse į Šiaurės Afriką, Žaliojo Kyšulio ir Kanarų salas bei Braziliją. Po šių kelionių jis apsigyveno Vienoje kaip laisvai samdomas dailininkas, kur jau buvo labai gerai žinomas. Be dailininko darbo, Selleny išgarsėjo ir kaip sodų architektas. Be kita ko, jis suprojektavo Vienos miesto parko sodus (1862 m.) ir Miramare rūmų netoli Triesto, Belgijos erchercogo Maksimiliano ir Šarlotės rezidencijos, sodus.

1873 m. imperatoriškoji šeima užsakė Selleny nutapyti didžiules freskas imperatoriškoje viloje Bad Išelio mieste Aukštutinėje Austrijoje.

Įvairias technikas įvaldęs Selleny savo paveiksluose daugiausia dėmesio skyrė peizažams, kurie buvo tapomi arba vietoje kaip akvarelės, arba studijoje pagal modelius. Jo tiesioginis ir gyvas vaizdavimas buvo dažnai giriamas. Jo parkų ir sodų projektai buvo kontroversijų objektas.

Dėl nervinio sutrikimo Selleny persikėlė į Pietų Tirolį, kur gyveno ir Novaros ekspedicijos vadas. Ten jis aliejiniais dažais nutapė įspūdingų peizažų, tarp jų – įspūdingų uolų peizažų. Tačiau dėl ligos jis turėjo grįžti į Vieną ir buvo paguldytas į psichiatrijos ligoninę Inzersdorfe netoli Vienos, kur mirė sulaukęs 51 metų.

Selleny buvo palaidotas Vienos centrinėse kapinėse (1-2-5) Vienos miesto garbei skirtame kape. Vienos antrajame rajone esanti Sellenygasse buvo pavadinta jo vardu.

Nemažai originalių Selleny paveikslų, nutapytų Novaros ekspedicijos metu, dabar yra Vienos karo istorijos muziejaus, Albertinos grafikos kolekcijos ir Austrijos Belvederio galerijos rinkiniuose, taip pat privačioje nuosavybėje. Kai kuriuos iš šių paveikslų galima pamatyti nuolatinėje Karo istorijos muziejaus ekspozicijoje.