Numa Donzé

Numa Donzė gimė 1885 m. lapkričio 6 d. Bazelyje ir mirė 1952 m. spalio 25 d. Riehene. Jis buvo garsus šveicarų tapytojas.
Šarlio Gustavo Donzė (Charles Gustave Donzé, 1838-1921) ir Vilhelminos Klingelės (Wilhelmine Klingele, 1847-1917) sūnus Numa Donzė augo su seserimi Valerija ir trimis patėviais Bazelio Šteinengrabeno gatvėje. Tėvai anksti pastebėjo jo talentą piešti ir skatino jį piešti. Baigęs privalomąją mokyklą, jis mokėsi Bazelio universalioje aukštojoje mokykloje (Allgemeine Gewerbeschule), kur jį mokė tokie garsūs dailininkai kaip Fritz Schider ir Rudolf Löw.
Kaip ir daugelis Bazelio dailininkų, Donzé studijavo Miunchene pas Heinrichą Knirrą, o 1905 m. kartu su draugu vokiečių dailininku išvyko į Romą. 1906 m. jis sukūrė šedevrą „Išlaisvinimas“ – savitą riterio Jurgio legendos interpretaciją, kurioje į pirmą planą iškėlė ne išvaduotoją, o išlaisvintąjį.
Ankstyvieji Donzé darbai apėmė Reino ir Provanso peizažus, kurie atnešė jam pripažinimą sulaukus dvidešimties metų. Pirmojo pasaulinio karo metais ir po jo jis priklausė tamsių tonų tapytojų grupei, kuriai taip pat priklausė Otto Roosas, Paulis Basilius Barthas, Jeanas-Jacquesas Lüscheris, Heinrichas Mülleris, Otto Kleinas ir Karlas Theophilas Dickas. Ši grupė, vadinama „klasikine Bazelio tapytojų karta“, sukėlė revoliucinę Bazelio meno scenos raidą. Jų proveržis įvyko 1907 m. surengus bendrą parodą Bazelio Kunsthalėje. Jie palaikė glaudžius ryšius su kitomis dailininkų grupėmis, tokiomis kaip „Das neue Leben“ ir „Rot-Blau“, ir darė didelę įtaką Bazelio tapybai iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio.
1907 m. pabaigoje Donzé išvyko į Paryžių, kur jį įkvėpė tokie dailininkai kaip Gustave’as Courbet, Paulis Cézanne’as ir Paulis Gauguinas. Jis gyveno sename vienuolyne Monmartre ir dalijosi studija su Jeanu-Jacques’u Lüscheriu. 1910-1915 m. jis sukūrė svarbių darbų, tarp jų Elzaso ir Reino peizažų, taip pat didelių freskų, tokių kaip „Gyvenimo alegorija“ ant „Basler National-Zeitung“ fasado.
1914-1918 m. Donzé tarnavo pasienio kariuomenėje. XX a. trečiajame dešimtmetyje jis daugiausia dirbo kaip užsakomasis dailininkas, Bazelio miesto Kunstkredito (Kunstkredit Basel-Stadt) užsakymu sukūrė freską „Johannes der Täufer“. Kartu su Paulu Basiliusu Barthu ir jo sūnumi Heinrichu Barthu 1922 m. keliavo į Alžyrą iki Biskros.
1926 m. Donzė sukūrė freską „Weinernte“, skirtą „Rebleutenzunft“ pastato Laisvojoje gatvėje Bazelyje fasadui. Jis taip pat dalyvavo tarptautinėse parodose, įskaitant 18-ąją Venecijos bienalę 1932 m.
Paskutiniuosius gyvenimo metus Numa Donzé praleido pas savo seserį Valerie Brunner-Donzé ir jos vyrą Riehene. Tuo metu jis dažnai keliavo į Italiją, Paryžių, Provansą, Balearų salas, Markgreiflerlandą ir San Nazzaro miestą Tičine, kur nutapė daug peizažų, taip pat ir Bazelio regione.
Jis buvo palaidotas šalia savo ilgametės draugės Helene Jetzler Hörnli kapinėse Riehene. Jeanas-Jacques’as Lüscheris laikė nekrologą jo gerbiamai bičiulei dailininkei Numai Donzé.