Otto ACKERMANN-PASEGG
Otto Ackermannas, gimęs 1872 m. vasario 14 d. Berlyne ir miręs 1953 m. gegužės 31 d. Diuseldorfe, buvo svarbus vokiečių tapytojas, daugiausia kūręs peizažus, jūros peizažus ir portretus.
Meninį išsilavinimą O. Ackermannas įgijo per privačias tapybos pamokas žymaus marinisto Hermanno Eschke’s studijoje Berlyne. Jis vyko į pažintines keliones į Italiją, Belgiją ir Olandiją, iš kurių ypač verta paminėti jo 1905/1906 m. viešnagę Katvijke. Nuo 1897 m. gyveno Diuseldorfe, kur priklausė Diuseldorfo landvero apygardos karininkų draugijai ir išgarsėjo kaip Žemutinio Reino peizažų tapytojas. 1897 m. vedė Gertrūdą Steven iš Kelno, su kuria susilaukė sūnaus Carlo-Josefo (1898-1938), vėliau išgarsėjusio kaip architektas ir vyriausybinis architektas. Per Pirmąjį pasaulinį karą tarnavo kapitono laipsniu. 1915 m. birželį jis neteko 14 metų jaunesnio brolio Kurto, kuris buvo antrasis dirižablio LZ 37 vadas ir buvo numuštas Reginaldo Aleksandro Džono Vornefordo (Reginald Alexander John Warneford), kai skrido virš Gento.
Ackermannas anksti tapo Deutscher Künstlerbund nariu ir aktyviai reiškėsi Diuseldorfe, kur 1898-1953 m. buvo Diuseldorfo Künstler-Vereinigung 1899 ir Künstlerverein Malkasten narys. Nuo 1932 m. jis netgi ėjo pirmininko pareigas. Nacionalsocializmo laikais „Malkasten“ buvo suvienodinta, o 1934 m., pakeitus įstatus, Ackermannas buvo paskirtas naujuoju asociacijos pirmininku. Eidamas šias pareigas, 1935 m. iš asociacijos pašalino devynis „ne arijų“ kilmės narius. Tačiau dėl NSDAP spaudimo 1938 m. jis buvo priverstas atsisakyti vadovavimo asociacijai. Ackermanno meninį palikimą administruoja Reino archyvas (Rheinisches Archiv für Künstlernachlässe) Bonoje. Jis mirė savo bute, esančiame Hünefeldstraße 8, dėl nelaimingo atsitikimo buityje, kai patyrė baziliarinį kaukolės lūžį.
Savo paveiksluose Ackermannas pirmenybę teikė Žemutinio Reino, Belgijos, Olandijos ir Vokietijos Šiaurės jūros pakrantės, taip pat Meklenburgo ir Šiaurės Vokietijos lygumos motyvams. XX a. trečiajame dešimtmetyje jis dalyvavo parodose Diuseldorfe, Berlyne ir Miunchene. Vienas svarbiausių įvykių buvo jo dalyvavimas su paveikslu „Platz im Schnee“ 3-iojoje metinėje Deutscher Künstlerbund parodoje Veimaro Didžiojo kunigaikščio muziejuje. 1904 ir 1906 m. jis taip pat eksponavo savo darbus Drezdene, Berlyne, Miunchene ir savo gimtajame Diuseldorfe. 1907 m. ir 1911 m. sulaukė pripažinimo Barselonoje, 1912 m. – Klagenfurte (Austrijos valstybinis medalis), 1914 m. – Zalcburge.