Pierre Boffin

Pierre’as Boffinas, gimęs dailininko Hugo Josepho Winzo vardu, gimė 1907 m. lapkričio 30 d. Achene, o mirė 1992 m. Voerdėje. Jis buvo talentingas prancūzų ir vokiečių tapytojas, žinomas dėl savo indėlio į ekspresyvųjį realizmą. Dėl 1940-aisiais uždraustos jo kūrybos jis priklauso „prarastosios kartos“ grupei.

Pierre’as Boffinas buvo kilęs iš įvairios kultūrinės aplinkos: motina kilusi iš Vervjė (Prancūzija), o tėvas – iš Švarcvaldo. Meno pasaulyje jis įsitvirtino pasivadinęs dailininko Pierre Boffin vardu. Nacionalsocializmo laikais P. Boffinui ir daugeliui jo kolegų prasidėjo meninė blokada. Antrojo pasaulinio karo metais jis pateko į karo belaisvę Attichyje (Prancūzija), kur artimai susidraugavo su dailininku Augustu Filipu Hennebergeriu. 1943 m. jis išleido apsakymą „Der Schmied vom Ulex“. Po karo amerikiečiai jį pasamdė redaguoti karo belaisviams skirtą žurnalą. Tuo metu jis taip pat reiškėsi kaip rašytojas ir redaktorius.

Boffin ilgą laiką gyveno Belgijoje, Prancūzijoje ir Nyderlanduose ir intensyviai atsidavė tapybai. Iš pradžių jis buvo savamokslis, o vėliau tobulino savo įgūdžius Paryžiuje pas Antoni Clavé. Jis studijavo Paryžiaus nacionalinėje aukštojoje dekoratyvinių menų mokykloje (École nationale supérieure des arts décoratifs de Paris), kurioje taip pat dėstė tokie garsūs menininkai kaip Fernand Léger ir Leon Dabo. Prieš tęsdamas mokymąsi pas olandų tapytoją Henrį ten Holtą ir lankydamas jo tapybos klasę Bergene, Boffinas kelerius metus praleido Paryžiuje. Tuo metu jis gilino savo įgūdžius dirbti su spalvomis ir spalvų paletėmis. Rašytojas Teodoras Seidenfadenas savo duoklėje Boffinui paminėjo jų bendrą darbą Altea.

Pirmoji jo paroda įvyko 1947 m. Paryžiuje, Salon des Indépendants, ir sukėlė sensaciją savo ekspresyviu realizmu. Vėliau, 1952-1970 m., Paryžiuje buvo surengta daugiau parodų, tarp jų – Nacionalinėje gražiųjų menų draugijoje, parodoje „Exposition Decouvrir“, salone „Artiste Francais“ ir Lotynų salone „Salon Teeres Latines“. Tuo metu jam atstovavo tokios galerijos kaip Galerie Main Montparnasse, Galerie Marseille Paryžiuje ir Galerie Foyer des Artistes. Vėliau trejus metus praleido Diuseldorfo meno mokykloje, kur, vadovaujamas Rolfo Sackenheimo, gilino tapybos, laisvosios grafikos ir scenografijos žinias. Šiuo etapu Boffinas intensyviau dirbo grafikos ir grafikos srityje. Jis taip pat lankė meno istorijos kursus pas profesorių Heinrichą Theissingą.

Londone jo darbai buvo pristatyti kartu su Heyssialo ir Georges’o Delplanque’o darbais. Daugelis jo darbų pateko į privačias kolekcijas ir užtikrino pragyvenimo šaltinį. Aštuntajame dešimtmetyje Boffinas vis dažniau savo kūrybą nukreipdavo į Vokietiją. Iki devintojo dešimtmečio pabaigos jo darbai buvo rodomi tarptautinėse parodose, pavyzdžiui, Kirno meno parodoje, „Villa Engelhard“ Diuseldorfe, kino festivaliuose Ženevoje ir Strasbūre.

Jo grafikos darbus pristatė „Galerie Moderne II“ Briuselyje, o tapybos darbai buvo eksponuojami „Galerie Schöppe“ Miunchene ir „Galerie Campo“ Antverpene. Net ir būdamas garbaus amžiaus, sulaukęs 80 metų, Boffinas surengė Rusijai skirtą savo kūrybos pristatymą, kuris 1988 m. įvyko Vilniuje (Lietuva) ir sulaukė didelio dėmesio.

Iki pat mirties 1992 m. Pierre’as Boffinas gyveno Vörde prie Žemutinio Reino, kur Bahnhofstrasse 153 buvo įsikūrusi ir jo studija.

Ankstyvojoje kūryboje P. Boffinas daugiausia dėmesio skyrė peizažinei tapybai. Peizažo atmosferos perteikimas, įtempto vietos ir šviesos momento interpretavimas buvo nuolatinės jo kūrybos temos. Vis dėlto daugiausia dėmesio jis skyrė žmonių vaizdavimui, kuriame pabrėžė vidinių emocijų ir išorinės išvaizdos sąveiką. Jo figūros niekada nebuvo redukuotos iki idealizuoto grožio; atvirkščiai, Boffinas savo personažus vaizdavo su dideliu smalsumu ir betarpiškumu. Jam buvo būdinga išraiškinga, galinga ir meistriškai sukomponuota spalvų paletė.

Jo darbai su erotiniais motyvais atspindėjo jausmingą kontempliaciją, kuri dažnai buvo derinama su gilesne simbolika ir seksualumo reikšme. Vėlyvojoje jo kūryboje taip pat atsiskleidė radikali konfrontacija su aktualiais politiniais įvykiais, kuriuos jis tiesiogiai ir iššaukiančiai perkėlė į drobę.

Boffinas taip pat naudojo medžio raižinių ir linoraižinių mediją. Meno rinkoje žinomi tik keli nedidelio formato akvarelės darbai. Dauguma Boffino darbų yra privati nuosavybė. Visą Boffino meninį palikimą, įskaitant aliejinius paveikslus, akvareles, piešinius ir grafikos darbus, taip pat jo parodų dokumentaciją, eilėraščių originalus ir draugų rato dedikacijas, valdo „KunstKontor“ Vysbadene.