Rudolf Böttger
Rudolfas Böttgeris gimė 1887 m. liepos 4 d. Tachau ir mirė 1973 m. sausio 28 d. Regensburge. Jis buvo austrų tapytojas, kurio darbai žinomi ir dėl meninės kokybės, ir dėl dalyvavimo to meto politiniuose įvykiuose.
Böttgeris 1905-1910 m. pradėjo mokytis dailės Vienos dailės akademijoje pas Franzą Rumplerį ir Alfredą Cossmanną. Po trumpos viešnagės Miuncheno dailės akademijoje 1910 m. jis 1911 m. apsigyveno Vienoje kaip laisvai samdomas dailininkas.
Per Pirmąjį pasaulinį karą tarnavo karininku Rusijoje ir patyrė keletą sužeidimų. Po karo tapo Vienos dailininkų kooperatyvo nariu ir nuo 1919 m. dalyvavo kolektyvinėse parodose Künstlerhaus.
Dar iki 1938 m. Böttgeris aktyviai veikė kaip nelegalus NSDAP narys, tai jis aiškino savo Sudetų vokiečių kilme. Po Austrijos aneksijos jis užėmė vadovaujančias pareigas režimo meno ir kultūros politikoje. Vienos Gau kultūros taryboje jis tapo atsakingas už tapybą ir ėmėsi reprezentacinių užduočių, įskaitant dalyvavimą gauleiterio Balduro von Schiracho rengiamuose priėmimuose. Jo narystė leido jam aktyviai dalyvauti Didžiosiose vokiečių meno parodose Miunchene.
Böttgeris palaikė artimus ryšius su kitais to meto kultūros veikėjais, tarp kurių buvo Franzas Karlas Ginzkey, Josefas Weinheberis ir Wilhelmas Fraßas. Nepaisant pralaimėjimo kare ir jo studijos bei buto Vienoje sunaikinimo per 1945 m. kovas su Raudonąja armija, Böttgeris liko ištikimas savo veiklai NSDAP ir neatsiribojo nuo ankstesnės veiklos net po 1945 m.
Po Antrojo pasaulinio karo Böttgeris dėl sužeidimų iš pradžių buvo nugabentas į karo ligoninę netoli Deggendorfo, o vėliau – į karo ligoninę Metene. Nuo 1948 m. jam vėl buvo oficialiai leista keliauti į Austriją ir jis reguliariai lankė ten gyvenančius draugus ir pažįstamus, kuriuos taip pat portretuodavo.
Šeštajame dešimtmetyje Böttgeris ilgą laiką praleido Švedijoje pas savo globėją Ullą Ekman. Nuo 1950 m. jis vis dažniau gaudavo meno kūrinių architektūroje užsakymų Vokietijoje, kuriuos jam parūpindavo draugai architektai.
1952 m. Böttgeris persikėlė į Regensburgą, kur gyveno iki pat mirties. Jis pasitraukė iš viešojo kultūrinio gyvenimo, nes nebejautė, kad jo meninės idėjos yra reprezentuojamos.
XX a. septintajame dešimtmetyje Böttgeris gavo užsakymą suprojektuoti evangelikų Šv. apaštalo Pauliaus bažnyčią Vienoje, nors jam buvo uždrausta dirbti pagal profesiją. Ten jo sukurti langai, vaizduojantys Jėzų kaip arijų jaunuolį ir kuriuose yra antisemitinių vaizdų, vėliau buvo uždengti ir galiausiai pakeisti.
Böttgeris buvo Vienos dailininkų kooperatyvo, Reicho vaizduojamojo meno rūmų, vėliau Regensburgo vizualiųjų menų profesinės sąjungos ir Miuncheno senųjų dailininkų kooperatyvo narys. Jis dalyvavo daugybėje grupinių ir personalinių parodų, įskaitant 1925 m. Venecijos bienalę ir Trečiojo reicho metais vykusias Didžiąsias vokiečių meno parodas Miunchene.